• Seniausi Biržų atvirukai Biržų krašto muziejaus „Sėla“ kolekcijoje (3): Biržų tvirtovė

    Seniausi Biržų atvirukai Biržų krašto muziejaus „Sėla“ kolekcijoje (3): Biržų tvirtovė

    Dr. Zita Pikelytė daktaro disertacijoje apie provincijos fotografiją 1918–1940 m. rašė: „Biržų tvirtovės liekanos tarpukariu buvo didžiulis traukos objektas, audrinęs vaizduotę ne tik kaip tolimos istorijos liudininkas, bet ir kaip legendomis apipinta vieta, savo paslaptimis viliojusi tiek vietos gyventojus, tiek smalsius atvykėlius, tiek iškalbingų vaizdų ieškojusius fotografus“.

    Tvirtovėje (vadintoje pilimi, piliakalniu) vešėjo sodas, žydėjo ant ilgo stiebo suformuotų rožių klombos, prisėsti kvietė suoleliai, gynybinius pylimus pavasarį tirštai užguldavo kvapniosios alyvos. Apie garbingą istorinę praeitį bylojo pilies prieigose pastatyti mūro bokštelių įrašai, Jonušo Radvilos paminklas, mortyra (artilerijos pabūklas). Kolektyvinėje biržiečių atmintyje tebegyvavo ir dvi legendos: apie rūmų kampe įmūrytus jaunavedžius ir liepą, pasodintą Rusijos caro Petro I. Ši liepa – tikėtina viena iš Konstantino Tiškevičiaus 1859 m. paminėtų: „Ant tvirtovės pylimo augo penkios senovinės, didingos liepos, išlikusios iki šiandien“. Istorinės atminties tęsėjais tapo ne tik įvairūs minėjimai, šventės, bet ir Vilniaus, skautų medžių bei didžiųjų kunigaikščių vardais pavadintų medžių alėjų sodinimas, o judriam ir kultūringam laisvalaikiui pasitarnavo stalo teniso aikštelės bei vasaros teatras.

    Romantizuotas piliakalnio vaizdinys buvo tvirtai įsirėžęs daugelio jį lankiusių atmintyje ir priminė jaunystę, o atstatyti Biržų tvirtovės rūmai ir pakitęs kraštovaizdis buvo svetimas ir neatpažįstamas. Išeivijos poetas Leonardas Žitkevičius šį pokytį taikliai sutalpino eilėraščio „Kaip apsiginti nuo jaunatvės?“ eilutėje: „[...] bet aš griuvėsių pasiilgęs“.

    Paklajokime po tarpukario laikų Biržų piliakalnį Petro Ločerio, Juozo Skrinsko ir nežinomų fotografų nuotraukų galerijoje.