• Kernavė tarp Rytų ir Vakarų: prekybiniai ryšiai

        Kernavė tarp Rytų ir Vakarų: prekybiniai ryšiai

      Prekyba yra vienas svarbiausių procesų, lemiantis ekonominį, politinį ir kasdienį gyvenimą. Nuo jos dažnai priklausė ir bendras genties, tautos ar net valstybės vystymosi kelias. Per prekybinius ryšius mūsų kraštus pasiekė naujovės, naujos technologijos, daiktai, kurių neįmanoma pasigaminti vietoje.
      Pirmaisiais mūsų eros amžiais Romos Imperija intensyviai prekiavo su barbarų kraštais, daugiausia germanų gentimis. Baltų gyvenamos teritorijos buvo gana toli nutolusios nuo Romos imperijos ribų ir romėnų pirkliai čia atklysdavo retai. Vis dėlto, baltų kraštai romėnams buvo svarbūs vienu aspektu – juos viliojo Baltijos jūros pakrantėse aptinkamas gintaras. Baltams savo ruožtu prekyba taip pat buvo labai svarbi – tik jos dėka jie galėjo įsigyti spalvotųjų metalų. Archeologiniai radiniai patikimai liudija tokių prekybinių santykių mastus. Romėniško importo baltų žemėse aptinkama kur kas mažiau nei arčiau Romos imperijos sienų gyvenusių germanų kraštuose. Manoma, kad su Roma baltai dažniausiai prekiavo ne tiesiogiai, bet per tarpininkus, kuriais greičiausiai buvo tie patys germanai. Archeologiniai tyrinėjimai parodė, kad Kernavė taip pat neliko šios prekybos nuošalyje. Čia aptikta Romos monetų, stiklinių dirbinių, germanų gentims būdingų papuošalų. Kadangi kernaviškiai neturėjo gintaro, jie turėjo prekiauti kitomis prekėmis – kailiais, vašku, galbūt net vergais.
      Išvystyti prekybiniai santykiai – vienas iš svarbiausių viduramžių miestą apibūdinančių kriterijų. Istoriniai šaltiniai rodo Lietuvos prekybinių santykių su tolimesniais kraštais suintensyvėjimą XIII a. pradžioje. Didžiausius interesus Lietuvoje rodė vokiečių pirkliai iš ordino užkariautų žemių. Lietuva juos labiausiai domino kaip žaliavų šaltinis, medžioklės ir miškų bitininkystės produktų tiekėja. Greičiausiai buvo prekiaujama ir vergais. Tiesa, prekybą kiek stabdė popiežių draudimai parduoti pagonims baltams geležį, druską, drabužius ir ginklus.
      Lietuvių pirkliai minimi jau XIII a. pirmoje pusėje. To paties amžiaus pabaigoje Rygos skolų knygoje užfiksuoti ir pirkliai iš Kernavės – Rameišis ir Studilas. Pirmieji lietuvių pirkliai buvo tik kunigaikščiui priklausantys šeiminykščiai, atstovavę valdovo interesams, tačiau labai greitai atsiranda ir laisvųjų pirklių. Apie tokius pirklius iškalbingai byloja metraščiuose užfiksuotas Traidenio požiūris – juos jis paniekinamai išvadina kaimiečiais ir šunimis bei palieka likimo valiai, atsisakydamas mokėti išpirką.
      Kernavės archeologinė medžiaga patvirtina istorinių šaltinių duomenis ir rodo didelę prekybos reikšmę miestiečių gyvenime. Visų pirma – tai importiniai dirbiniai, kurių nemažai aptikta ne tik kunigaikščio rezidencijoje, bet ir eilinių miestiečių sodybose. Nors šių dirbinių kilmė apima labai platų geografinį arealą, daugelis jų greičiausiai įgyti per tarpininkus iš artimesnių kraštų.
      Prekybinių santykių vystymąsi rodo gausiai Kernavėje aptinkami pinigai. Pradžioje tai buvo sidabrinės lazdelės – lietuviški ilgieji ar jų dalys, vėliau paplito ir smulkesni piniginiai vienetai – tarptautine valiuta tuo metu buvę Prahos grašiai, o Jogailos valdymo metais jau pradėtos kaldinti ir pirmosios lietuviškos monetos. Sidabrines monetas piniginiu vienetu laikyti pradėta tik XIII a. – iki tol iš pavienių iš kitų kraštų importuotų monetų buvo gaminami papuošalai – pakabučiai. Taigi, jos nebuvo laikomos atsiskaitymo priemone.
      Negalime tiksliai pasakyti, kur Kernavėje buvo turgavietė – archeologinių tyrimų metu ši vieta dar neaptikta. Tačiau kalvelėje prie Neries atsitiktinai rasti svarstyklių svareliai bei gatvių kryptis orientuota į šią vietą leidžia spėti, kad turgavietė galėjo būti kaip tik čia.
      Šioje parodoje kviečiame susipažinti su Kernavės prekybinių ryšių ištakomis ir istorija. Pateikiami priešistorės ir viduramžių eksponatai – tai piniginiai vienetai ir importiniai daiktai rasti Kernavėje ir jos apylinkėse.

Parodos objektai

   
  • IV tipo lietuviška moneta

    IV tipo lietuviška moneta, XIII–XIV a.

    Numizmatai ilgą laiką nesutarė kada Lietuvoje pradėtos kaldinti pirmosios monetos, taip pat diskutuota koks monetų tipas yra ankstyviausias. Anksčiau buvo teigiama, kad pirmąsias monetas kaldino kunigaikštis Algirdas (1373–377 m.). Tai buvo monetos su užrašu „печать“ ir ietigaliu kitoje pusėje. Pastaruoju metu laikomasi nuomonės, kad lietuviškas monetas pradėjo kaldinti Jogaila ir tik po Lietuvos krikšto. Šiam valdovui priskiriami monetų tipai, kuriuose pavaizduotas portretas ir liūtas (~1387 m.), Vytis ir dvigubas kryžius skyde (~1388–1392). Kernavės viduramžių miesto kultūriniuose sluoksniuose aptikti visi ankstyviausių lietuviškų monetų tipai.

  • Moneta. LDK Jogailos denaras

    Moneta. LDK Jogailos denaras, 1386–1387 m.

    Averse -  valdovo portretas, įrašas savo titulo ir vardo (karalius Jogaila),

    reverse - pavaizduotasliūtas, o virš jo nugaros - totoriškas ornamentas - pynutė.

  • Moneta. Lietuva IV tipas

    Moneta. Lietuva IV tipas, XIV a.

    Av. Raitelis su iškeltu kalaviju jojantis heraldiškai į dešinę viengubame karoliukų apvade. pačioje ir prie žirgo galvos tarsi neišskaitomos legendos likučiai.

    Rv. Dvigubas kryžius skyde, karoliukų apvade. Heraldiškai kairėje pusėje, tarp skydo ir karoliukų apvado - du taškeliai. Vienas taškelis matomas ir dešinėje. Tarp karoliukų ir pakraštėlio - legendos žymės.

  • Moneta, Vytautas, LDK

    Moneta, Vytautas, LDK, XIV a. pab.

    Av. Ietigalis ir kryžius. Rv. Įrašas PEČAT. Moneta šiek tiek išgaubta (dubenėlio formos).

  • Moneta, Vytautas, LDK.

    Moneta, Vytautas, LDK., XIV a. pab.

    Av. Ietigalis ir kryžius. Rv. Įrašas PEČAT. Moneta šiek tiek išgaubta (dubenėlio formos).

  • Moneta, Vytautas, LDK

    Moneta, Vytautas, LDK, XV a. pr.

    Av. Gediminaičių stulpai. Rv. Ietigalis ir kryžius.

  • Moneta. Vytautas, LDK

    Moneta. Vytautas, LDK, XIV a. pab. – XV a. pr.

    Av. Gediminaičių stulpai. Rv. Ietigalis ir kryžius.

  • Moneta. (Drozdovo lobio tipo)

    Moneta. (Drozdovo lobio tipo), XIV a. pab. – XV a. pr.

    Av. Žygiuojantis į dešinę plėšrūnas (irbis), kurio uodega pasibaigia lelija, po juo toks pat, tik dukart mažesnis irbis. Pakraštyje karoliukų apvadas.

    Rv. Dvigubo kontūro Gediminaičių stulpai, pakraštyje karoliukų apvadas.

  • Kryželis

    Kryželis, XIII–XIV a.

    Kryželis su kilpele, kiekvienos atšakos gale yra po tris spurgelius.

  • Juostelė

    Juostelė, XIII–XIV a.

    Austa iš metalizuotų siūlų. Viena iš kraštinių banguota.

  • Prekių plomba

    Prekių plomba

    Švininiai antspaudai (plombos) viduramžiais Europoje buvo naudojami tekstilės gaminiams žymėti. Tai būdavo tarsi firmos ženklas garantuojantis audeklo kokybę. Audeklų antspaudai – tai liejimo formose pagaminti švininiai skritinėliai tarpusavyje sujungti juostele. Skritinėliai prie audeklo ar ryšulio būdavo suspaudžiami kniedės principu ir pažymimi tam tikru ženklu teikiančiu informaciją apie gaminį. Švininiai antspaudai išplito po visą Europą iš dviejų pagrindinių tekstilės eksporto centrų  – Flandrijos ir šiaurinės Italijos. Kernavėje Aukuro kalno piliakalnyje surastas antspaudas su Šv. Morkaus liūto (sparnuotas liūtas) atvaizdu. Šv. Morkaus liūto atvaizdą vartojo Venecijos multino audėjai, tačiau šį ženklą imitavo ir šios audeklų rūšies gamintojai pietinėje Vokietijoje. Antspaudai geriausiems šios rūšies gaminiams buvo žymimi liūto arba jaučio ženklu, žemesnės kokybės produkcija ženklinta vynuogių su lapais ženklu.

  • Apyrankės fragmentas

    Apyrankės fragmentas

    Bizantijos įtakoje jau X-XI a. stiklą išmokta gaminti Kijevo Rusioje. Gaminti stikliniai papuošalai (karoliai, apyrankės, žiedai), indai net vitražinis langų stiklas. 1240 m. žlugus Kijevui, stiklo dirbinių gamybos tradicijos buvo tęsiamos Smolenske, Polocke, kituose  Rusios miestuose. Dalis šių stiklo gamybos centrų XIII-XIV a. jau buvo LDK sudėtyje. Taigi, daugelis šiuo laikotarpiu datuojamų stiklo dirbinių, aptinkamų Kernavėje, yra importuoti iš šių centrų. Rusios miestų kultūriniuose sluoksniuose randami tūkstančiai įvairiaspalvių stiklinių apyrankių arba jų dalių. Importu iš Rytų laikomi ir daugelis to meto stiklo karolių. Kernavėje, Aukuro kalne buvusioje kunigaikščio rezidencijoje surasta virš 60 stiklinių taurių fragmentų, kurių didžioji dalis puošta rytietišku polichrominiu ornamentu, kai kurios arabiškais rašmenimis. Manoma, jog tai yra importas iš Sirijos, Irano.  Taigi visas XIII-XIV a. stiklas buvo importuojamas, retas ir brangus. Todėl šio laikotarpio stiklo radinių nėra daug, buityje stiklas taurių pavidalu naudotas tik elitinėje kunigaikščio aplinkoje.

  • Rodomi įrašai nuo 13 iki 24
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 3
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.
Dar nėra komentarų. Būti pirmam.